Šiandien

tapysiu ant

savo pasaulio sienos,

tai, apie ką niekada

nekalbėsim.

Bruzdesio anklodę

širdžiai užkloti -

tada nesigirdi plakimas.

Trupiniais po visur

besibarstantį laiką -

nespėju tvarkingai surinkti.

Žaizdą, pražystančią -  

pačiais nuostabiausiais žiedais.

Sapną, kuriuo taip norėčiau tikėti.

Svaiginančiai gilų pavasario dangų, -  

laukiu, kad Jis,

dovanotų sparnus ir

pasilenkęs

Padėtų pakilti.

Mes apie tai niekada nekalbėsim -

tik nutapysiu savo paveikslą.

© Vilma V.