Rudeniška lopšinė širdžiai

Kai ištuštėjusioj erdvėj nutyla muzika,

Lietus sruvena vėl per rudenį ir tamsą

Miegok ramiai - tavęs tikrai nebudins

Nakty sudužęs senas mano balsas.

Miegok. Žinai - pavargo juokas,

o medžiai lapų nebepakelia.

Aštrus sušalęs gruodžio gruodas

jau ilsisi suradęs pakelę.

Ilsėkis skambančioj tyla bedugnėj

ramiai, gal iki kito vakaro.

Sapnuok gal būt sukurtą ugnį

Ant niekada nebuvusio ugniakuro.

© Vilma V. 

2016