DAR APIE LAIKĄ

Laikas nebemoka ateiti laiku.

Tai jis skubėdamas prašvilpia por šalį,

kaip greitojo traukinio vagonai -

taip ir nespėjus įlipti.

Tai beviltiškai vėluoja -

niekaip negali sulaukti.

Kol supranti,

kad laiko lieka

vis mažiu ir mažiau.

©Vilma V.

MINTYS APIE KASDIENYBĘ

© Vilma V.

*Kai mūsų šeima kur nors išeina - visiems atrodom kaip didelė ameba. E.V

*Kažin kodėl gaila žmonių, besitikinčių kada pradėsiu gyventi pagal jų įsivaizdavimus?

*Yra vietų po virtuvės spintelėm, kurių nesimato. Geriau jų niekam ir nerodyti (daugiau taip nedarysiu).

Pagalvojau, kad tokių pospintelinių vietų būna ne tik virtuvėje, bet ir gyvenime.

P.S. Bet koks geras jausmas, kai tos vietos švarėja.

*Kuo toliau, tuo aiškiau, kad neaiškumų nemažėja.

*O šaldytuvas gal sugedo?

Kiek visko ten bepridėtum - maždaug po pusvalandžio vėl tuščias.

Laikas -

azartiškas kolekcionierius

renkanti žmonių gyvenimus.

Surinkęs sau

viską, kas buvo - slepia.

Kol nieko nebelieka .

© Vilma V.

ATSPINDŽIAI

Palijus -

balose lyg stiklo šukėse

Apsigyvena saulės

su debesimis.

Pavirsta atspindžiais

žinojimai, turėjimai  

ir žmonės.

Surinkti juos norėčiau.

Tik kaip atskirti,

kuris iš atspindžių

tikriausias?

© Vilma V.

APIE POILSĮ

Sakau sau: tu pirmadienį ilsėkis:

nueik paklaidžioti žvaigždynais,

pasiklausyti skambančio lietaus.

Gal susitiksi besišypsančius paukščius,

su jais ramiai pasikalbėsi.

O aš - nudirbsiu už tave kiekvieną darbą.

© Vilma V.

Pagalvojau, kad augalai visai kaip muzika - gali pripildyti sielą ir juos reikia išgirsti.

Kai pasiutęs vėjas

vaikosi debesis -

reikia saugotis, kad

po visur neišnešiotų minčių.

O svarbiausia - saugoti širdį.

Nes jei širdį nupūstų -

likčiau benamė.

© Vilma V.

Mintys musės, pamėgusios kavą ☕

Klampus kavos kartumas - 

labai sunku juo bristi, 

nebeįmanoma ištrūkti.

Gal apsimesti, kad skraidau?

Bet taip greičiau nuskęsiu. 

 Geriau susidaugauti -

Prisijaukinti ir nusišypsoti.

Tada klampumas gali 

tiltu tapti - 

gal pagaliau pakilsiu?

© Vilma V.

Šviesiai žalia šviesa įšalusi

balto ledo asfalte

Niekaip neprašvinta.

Dažnai sapnuoja saulę,

atrakinančia ledą.

Ji tikisi, kad galės

džiugiai išsilieti ir

apsemti visą pasaulį

Žaliai.

 ©Vilma V.

Mėlyno sunkumo debesys,

medžiai ir asfaltas.

Miestas, įsisupęs į mėlyną skarą,

niekaip negali sušilti.

©Vilma V.

©Vilma V

GELTONA DIENA

Geltonai apsirengusi diena

 danguj prikabinėja

geltonų debesų -

juos paremia vaivorykšte.

Geltona saulė pripėduoja

žemę geltonai.

Tais pėdsakais pavasaris ateina.

©Vilma V.

POKALBIS APIE PRISIKĖLIMĄ

- Ką Tu žinai apie Prisikėlimą?

- Aš jo nesuprantu.

- Ir nesuprasi, kol nebūsi miręs ir vėl neprisikelsi,

nes nieks nežino, koks jis bus kai mirs.

- Ar miręs prisimins, kaip būt gyvam?

Mokės dar kartą prisikelti ?

Norės būt gyvas?

Prisikels?

©Vilma V.

MINTYS APIE KASDIENYBĘ

© Vilma V.

*Pavasaris medžių rankomis nutveria kiekvieną ir niekur nuo jo nepasislėpsi.

*Vietoj pasenusių: „tu labai graži,protinga, man patinki, norėčiau su tavim draugauti.“ - viską pasako: „Man patinka tavo Instagram’as. Follow’inu tave“.

*Kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau apie viską patirties įgyji. Ir apie tai, kad visi pirmadieniai praeina.

*Kai namuose ima streikuoti kompas ir telefonas, belieka džiaugtis, kad bent katė funkcionuoja gerai.

*O, Feisbuke, paleisk mane, nes reikia kiaušinius dažyti.

*Rimstant šventinei muzikai girdžiu, kaip vis labiau urzgia išalkusi kasdienybė.

Šiandien galvojau, kad gyvenimas pilnas didelių ir mažų prisikėlimų. Ir gerai.

PRISIKELIAM

kai atsibundam po nakties.

Kai iš tikrųjų sakom TAIP.

Kai iš tikrųjų sakom NE.

Kai nebeskauda praeities.

Kai pradedam kelionę po nežinomybę,

prieš tai susidraugavę ir su tyla.

©Vilma V.

Kai susirūpinęs

Dangus -

palinkęs žiūri

Žemei į akis,

jam žemė šypsosi žaliai.

© Vilma V.

Serbentas po langais

man dainuoja

meilės dainas.

Naktimis rašo

svaiginančius laiškus.

Kviečia susitikus pašokti.

Kiekvienas jo žodis

Gyvenimu kvepia.

Aš jį įsimylėjau!

© Vilma V.

-

MINTYS APIE KASDIENYBĘ

© Vilma V.

* Jei patikrinti sveikatą reikia keturiems šeimos žmonėms - net neverta iš poliklinikos važiuoti namo. Galima ten ir apsigyventi.

 * iš nugirsto pokalbio

Kartais prisipažinti, kad myli reikia maždaug tiek pat drąsos, kiek visą naktį išbūti name, pilname vaiduoklių

* Pastebėjote, kad pavasarį visos zylės ir sniegenos persirengia į varnėnus?

* Net pro uždarytus langus girdžiu, kaip medeliai mane kviečia. Reikia eiti.

*Iš pokalbio:

Jei užaugai Vilniuje - gerai pažįsti miestą.

Keista, kai jo nepažįstantys garsiausiai nurodinėja kur eiti, o po to pasiklysta.

Kai žinai kas esi, esi ramus - nereikia to įrodinėti kitiems.

Tau nesvarbu ką jie kalba ar galvoja .

*Filmuose žmonėms paprasčiau, nes visada aišku iš kur ateina blogis ir prieš ką kovoti. Gyvenime blogis ir gėris susimaišę.

* Iš indų plovimo taisyklių:

1. Indai plaunami po kiekvieno valgymo. Jei nenori plauti indų - nevalgyk.

2. Draudžiama išmėtyti indus po visą namą, tik tam, kad nereikėtų jų plauti.

3. Neplauti indai kambaryje nepaliekami ilgiau negu tris dienas.

4. Draudžiama mažinti arbatinių šaukštelių populiaciją, slepiant juos stalčiuose.

P.S. O geriausia gyventi septyniese - tada žmogui reikės plauti indus tik kartą per savaitę.

©V.E.

Kai neturi nepagrįstų lūkesčių dėl kitų - nenusivili.

O kiek ir ko tikėtis iš savęs?

PRISIMINIMAI

Prisimenu,

kaip praeitam gyvenime

buvau audėja

Ir ausdavau spalvotas uždangas langams,

žmonių mintims ir nuotaikoms.

Krepšius - surinkt žvaigždėms

ir šypsenoms.

Buvau labai graži ir mylima.

Turėjau savo sodą

ten auginau gėles,

ir paukščiais skambančius medžius.

Kai aust pavargdavau -

klausydavau jų muzikos.

O kartą numiriau -

 tada man šoko visas sodas,

 kad neliūdėčiau.

Dabar jau nebemoku austi.

Bandysiu prisiminti,  

kaip užauginti

skambančius medžius.

©Vilma V.

SKELBIMAS

Padėkit surasti žmones,

gyvenančius

tarp medžių ir žolių.

Mieste nėra jų gatvės.

Nėra ir namo.

Tokie keistuoliai -

kiekvieną dieną pametantys

po tris Vilniečio korteles.

Pamirštantys batus,

susitikimus ir mokesčius.

Būtinai reikia

tuos žmones surasti.

Kol jie visai nepranyko.

Ačiū už pagalbą.

© Vilma V.

Pavasaris šį rytą

skubėdamas pažadina medžius, 

pasėja pievoje gėles

ir prisiminimus,

kurie pražydę atsisuks į saulę.

Dar - pasodins, kas taip norėta pasakyt,

bet niekada nepasakyta,

kad rudeniop pražydę žodžiai

gražiai skambėtų vėjui pučiant.

O pakraščiais -

pasės truputį džiaugsmo,

kad visą vasarą

Žmonėms žydėtų.

©Vilma V.

NAMUS GERIAUSIA PUOŠTI KAKTUSAIS
Jie kaip ir mes -

atėję iš kitos planetos.

Jų galima nelaistyti.

Kai sugalvoja -

kaktusai nustebina žiedais.

Tik niekas nesupranta,

apie ką jie mąsto.

©Vilma V.

Šiandien pavirtau į debesį.

kaip pūkas lengvą.

Pamiršusį kokia sunki savęs našta,

supaus virš pievos ir pasaulio.

O saulės spinduliai išbalino iki baltumo,

kaip patalą lietums ir paukščiams.

Rytoj pavirsiu gal žaliuojančia žole,

kuriai jėgų užtenka vis ataugti.

Gal vėju, šokančiu su medžiais.

Arba savim -

tiktai kitokia.

©Vilma V

TROŠKINIO GAMINIMAS

Gaminant troškinį

užtenka to, ką turite.

Nulupę nuovargio luobelę,

palikit ištvermę -

ją pjaustykit smulkiais kubeliais.

Susmulkinkit įvairaspalvį juoką.

Dar muzikos ir ašarų.

Paskui įpilkite fantazijos,

Įtrupinkit svajonių ir planų -

jie troškiniui suteiks spalvų.

Paskui kažko -

padėsiančio neapsiduot.

 pridėkit. Ir kuo daugiau.

Jis troškinį sutirštins.

Tada maišykit viską

ant silpnos ugnies.

O kai išvirs,  

Pradėkit vėl iš naujo -

Iš to, ką turite.

SKANAUS!

© Vilma V.