Sekmadienį ,

surinksiu

sudužusias,

pačias

aštriausias

besimėtančias mintis.

Jas suvyniojusi

į purią juoko anklodę -

Taip nei savęs

Ir nei Tavęs

nebesužeisiu, -

nunešiu prie bažnyčios durų.

Ir ten paliksiu.

Pavasariui atėjus jos ištirps.

O gal išleis šaknis

Ir ten užaugs

be galo

keistas medis.

© Vilma V.