Šiandien
tapysiu ant
savo pasaulio sienos,
tai, apie ką niekada
nekalbėsim.
Bruzdesio anklodę
širdžiai užkloti -
tada nesigirdi plakimas.
Trupiniais po visur
besibarstantį laiką -
nespėju tvarkingai surinkti.
Žaizdą, pražystančią -
pačiais nuostabiausiais žiedais.
Sapną, kuriuo taip norėčiau tikėti.
Svaiginančiai gilų pavasario dangų, -
laukiu, kad Jis,
dovanotų sparnus ir
pasilenkęs
Padėtų pakilti.
Mes apie tai niekada nekalbėsim -
tik nutapysiu savo paveikslą.
© Vilma V.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą