Lietuvoj
lėtai
lyja
lauktas lietus.

Vilma V.

Kai vasaros saulėj

ištirpo visos mintys

ir prisiminimai,

kadais išvaikščioti keliai,

veidai kažkur matyti -

jau nebereikia nieko prisiminti.

Vėl galima gyvenimą

pradėt iš naujo.

Vilma V.

Šiltas vasaros vėjas

nupūtė dieną,

su pienių žydėjimu.

Minčių sunkumą,

nuovargių debesis -

kad neužstotų

Dangaus skaidrumo.

Vilma V.

RETRO

Kartu su vakaru sėdėdami Ilsėjomės -

nepastebėjau, kaip aplink sutemo.

Tikėjausi, kad jis murmės

 tik apie tai ko padaryt nespėju,

 kaip neteisingai gyvenu gyvenimą.

O vakaras nė žodžio neprataręs

Tylėjo ir tiktai šypsojosi.

Paskui duris pravėręs atsisveikino

Ir kvepiančių alyvų dovanojo.

Vilma V.

BANDYMAS SUSIDRAUGAUTI SU VANDENS ŠILDYTUVU

Termostatas, tenas,

tarpinės ir kalkės.

Rūdys ir vanduo vanduo.

O kodėl vis šaltas šaltas?

Vilma V.

Nupieštame pasaulyje

gyvenantys netikri žmonės

seniai nebepraveria nupieštų durų,

nes bijo, kad tikras lietus

nuplaus jų mintis ir veidus,

sapnus ir juoką -

liks tik spalvoti upeliai.

O kas iš naujo netikrą pasaulį nupieš?

Vilma V.

Trupantys dienos rūpesčiai

veliasi į plaukus,

kimba prie rankovių,

bando sulipt į kišenes.

Plačiai atidarius duris

tikiuosi, kad bent į kiemą išeis.

O jiems visai nesvarbu,

kad pavasaris

ir kvepia alyvos.

Vilma V.

Pirmadienį miestas išalkęs.

Kiekvieną, kas tik priartėja,

vis taikos praryti

savo dantytais nasrais.

Vilma V.

Šiandien galvojau apie senus draugus. Kaip nepaprastai gera, kad Jie yra.

Begalvojant susikūrė toks posmas.

DRAUGAMS

Kartu nuėję ilgą kelią

per pragarus ir dangų.

Išmokę perskaityti viens kito

akių dugne paskendusias mintis.

Kaip indai iš kurių

atsigeriam tylos ir muzikos.

Didžiausia dovana,

kad esam!

Vilma V.

APIE LAIKĄ (III)

Panirusi į laiko upės dugną žiūriu

kaip jos tėkmė nusineša vaikų žaislus,

senas prasmes ir nemylėtas meiles.

Kai viską nusineš -  

liks tik skaidrus vanduo, 

kurio norėsis atsigerti.

Vilma V.

,

VAKARINIS

Kaip juodas katinas

atsėlina tamsa.

Ir susirangiusi

ant gęstančios dienos žarijų

tyliai murkia.

Vilma V.

Nakties tyloj girdžiu,

 kaip negalvotos mintys

grūdasi prie durų.

Vima V.

Už daugybės durų dirbu

savaitės dienų dresuotoja.

Kartais jos paklūsta

ir daro ką liepiu. 

Kartais užsnūsta

susisukusios į kamuoliuką.

Būna, kad dienos supyksta -

urzgia ir kanda visai kaip laukinės.

Gerai, kad už daugybės durų.

nieko nesimato

ir nesigirdi.

Vilma V.

Širdį, kaip vaiką, turiu prižiūrėti.

Ypač sėdėdama už stiklo vitrinos.

Nes ji, pamiršusi ką man žadėjo,

vis bėga pasivaikščiot medžių žiedais.

O gal imsiu ją ir paleisiu!

Vilma V.

APIE ŽMOGŲ

Kaip gražiai nupintas žmogus!

Net pats iki galo nežino,  

kiek jame telpa

Džiaugsmo ir liūdesio,

Meilės ir neapykantos,

Stiprybės ir silpnumo.

Dangaus ir pragaro.

Tai kaip

gali likti

tik sauja dulkių?

Vilma V.

VAKARĖJANT
Kai vakarėja - galima ilsėtis,
nes nebereikia:
vėl į debesis susemt lietaus;
nutildyt ar pagarsint vėjo muzikos;
nuspalvint paukščių;
pritemdyt ar pašviesint jonvabalių;
vėl sušukuoti medžių.
Kai vakarėja - galima tik būti. #ramuma

Vilma V.

Labai seniai gyvenau -

neatsimenu,kaip juokiasi spalvos.

Ar prisiminsiu, kai gyvensiu dar kartą?

©Vilma V.

Kai Mamos  

Iš savo širdies

gijų megza šiltus

apsiaustus savo vaikams.

Kiekvieną dieną daro stebuklus -

namų pasaulis tampa ypatingas.

Vilma V.

IŠ DAŽININKĖS DIENORAŠČIO

Kas dieną

sėdama gyvenimą

tikiuosi, kad užaugs

kas nors nepaprastai gražaus.

Tik sėklos nenuspėjamos -   

užauga taip, kaip

sugalvoja pačios.

Vilma V.

Šviesa

pažadinusi dangų,

sušildo debesis, 

Mintis ir kavą.

Iš ryto atrakinusi

namų duris

pasako: „Eik!

Nejaugi pasiliksi

už atrakintų durų?“

Todėl einu.

Vilma V.

Išmokau išjungti kasdienybę ir

įjungti pasaulį, kokio tik panoriu.

Viskas veikia gerai,

tik retkarčiais jungiklis sugenda,

todėl vis nespėju sugrįžti

į paprastą gyvenimą,

kur besistumdydami laukia

neatsakyti skambučiai ir

 visokie reikalai.

©Vilma V.