Ar nebijai, 

kadvieną vakarą ruduo

po truputį Ištrynęs žalumą

nurengs šakas,

nurinks vaisius

o medžiai liks visai nuogi

kaip žmonės?

 

Vilma V.

NEPASTEBĖTAS RUDUO

Nepastebėtas sėlina ruduo.

Su verkiančių voratinklių rūkais,

Su obelų nepakeliama našta.

Su nuovargio tyla ir žilstančiais plaukais,

pakylančiais išskirsti paukščiais ir vaikais.

Nepastebėtas braunasi ruduo -

šiek tiek bauginantis,

Ir vis kitaip gražus.

Vilma V.

O vakarais

sustojus vasara

vis klauso pievų, skambančių žiogais.

Dar truputį basa po žolę sakė pasivaikščios.

Dar ežerus uždengs rūkais,

nuplaus lietum žvaigždes

ir jas palikus rudeniui,

Išeis.

Vilma V.

Akimirkos - pats tikriausias gyvenimo gėris. 
Pradėjau jas kolekcionuoti:
1. Visi miega, o mano kavos puodelis po vasaros dangum tik pradėtas - kol jį gersiu, nebus jokių rūpesčių. 
2. Prajuokina katė, visa savo esybe rodanti kaip nori į kiemą.
3. Išgirstu, kaip pieva skamba žiogais.
4.Kelionės pradžia.

Vasariniai žiogai
dainuoja apie tai,
kad pievos pasaulyje
šviesu - jokių rūpesčių
tik džiaugsmas gyventi.
Jei liksiu pievoj -
bus viskas gerai.
(Bent kol baigsis vasara).

Vilma V.

Sekioju vasarą.

Randu jos pėdsakus -

tai uogų pribarstyta,

tai pievoj pripėduota smilgų ir čiobrelių,

griaustiniai suslėpti debesyse.

O paryčiais rasotoj pievoj

skambėti nenustojantys garsai ganyti.

Sekioju vasarą.

Gal, kai sutiksiu ją  

galėsime ramiai pasikalbėti?

Vilma V.

MEZGIMAS

Numegsiu kelią sau,

kurio mama nenumezgė.

Numegsiu vėją, miegantį pavėsy.

Žinojimą ir džiaugsmo debesį

Dar - šiltą lietų nusimegzt norėsiu.

Po obelų šakom užmigusį laukimą

Sapnuojantį kažką, ko niekada nebus.

Dar nusimegsiu savo rudenį,

nudažantį gražiai ir plaukus, ir lapus.

Vilma V.