Akimirkos - pats tikriausias gyvenimo gėris. 
Pradėjau jas kolekcionuoti:
1. Visi miega, o mano kavos puodelis po vasaros dangum tik pradėtas - kol jį gersiu, nebus jokių rūpesčių. 
2. Prajuokina katė, visa savo esybe rodanti kaip nori į kiemą.
3. Išgirstu, kaip pieva skamba žiogais.
4.Kelionės pradžia.

Vasariniai žiogai
dainuoja apie tai,
kad pievos pasaulyje
šviesu - jokių rūpesčių
tik džiaugsmas gyventi.
Jei liksiu pievoj -
bus viskas gerai.
(Bent kol baigsis vasara).

Vilma V.

Sekioju vasarą.

Randu jos pėdsakus -

tai uogų pribarstyta,

tai pievoj pripėduota smilgų ir čiobrelių,

griaustiniai suslėpti debesyse.

O paryčiais rasotoj pievoj

skambėti nenustojantys garsai ganyti.

Sekioju vasarą.

Gal, kai sutiksiu ją  

galėsime ramiai pasikalbėti?

Vilma V.

MEZGIMAS

Numegsiu kelią sau,

kurio mama nenumezgė.

Numegsiu vėją, miegantį pavėsy.

Žinojimą ir džiaugsmo debesį

Dar - šiltą lietų nusimegzt norėsiu.

Po obelų šakom užmigusį laukimą

Sapnuojantį kažką, ko niekada nebus.

Dar nusimegsiu savo rudenį,

nudažantį gražiai ir plaukus, ir lapus.

Vilma V.

Niekada nežinai kur rasi džiaugsmą,

bežaidžiantį slėpynes:

tyloje ar šurmulyje,

kelio pradžioje

arba pabaigoje.

Jis mėgsta stebinti,

Pasislėpdamas ten,

kur nesitiki rasti.

Pavyzdžiui

vandeny virtų

ryžių dubenėlyje.

Vilma V.

DĖLIONĖS DĖLIOJIMAS

Prie lietaus tinka mėlynos palangės,

Prie vėjo - pieva pasišiaušusi,

Prie paslapties - tyla.

Prie šypsenos - saldumo debesys,

Prie murkiančios katės - pavakarys.

Prie ilgesio - labiausia tinka kelias,

O kelio pabaiga -  

Namai.

Vilma V.

ŠVENTINĖ VAKARIENĖ  

Draugiškai pasėdėjom su praeitim -

pasirinkimais ir prisiminimais.

Apsikabinome visi

ir susitaikę ėmėme

Gyvenimą toliau ragaut.

Visai skanu!

Vilma V.