DAR APIE LAIKĄ

Laikas nebemoka ateiti laiku.

Tai jis skubėdamas prašvilpia por šalį,

kaip greitojo traukinio vagonai -

taip ir nespėjus įlipti.

Tai beviltiškai vėluoja -

niekaip negali sulaukti.

Kol supranti,

kad laiko lieka

vis mažiu ir mažiau.

©Vilma V.

MINTYS APIE KASDIENYBĘ

© Vilma V.

*Kai mūsų šeima kur nors išeina - visiems atrodom kaip didelė ameba. E.V

*Kažin kodėl gaila žmonių, besitikinčių kada pradėsiu gyventi pagal jų įsivaizdavimus?

*Yra vietų po virtuvės spintelėm, kurių nesimato. Geriau jų niekam ir nerodyti (daugiau taip nedarysiu).

Pagalvojau, kad tokių pospintelinių vietų būna ne tik virtuvėje, bet ir gyvenime.

P.S. Bet koks geras jausmas, kai tos vietos švarėja.

*Kuo toliau, tuo aiškiau, kad neaiškumų nemažėja.

*O šaldytuvas gal sugedo?

Kiek visko ten bepridėtum - maždaug po pusvalandžio vėl tuščias.

Laikas -

azartiškas kolekcionierius

renkanti žmonių gyvenimus.

Surinkęs sau

viską, kas buvo - slepia.

Kol nieko nebelieka .

© Vilma V.

ATSPINDŽIAI

Palijus -

balose lyg stiklo šukėse

Apsigyvena saulės

su debesimis.

Pavirsta atspindžiais

žinojimai, turėjimai  

ir žmonės.

Surinkti juos norėčiau.

Tik kaip atskirti,

kuris iš atspindžių

tikriausias?

© Vilma V.

APIE POILSĮ

Sakau sau: tu pirmadienį ilsėkis:

nueik paklaidžioti žvaigždynais,

pasiklausyti skambančio lietaus.

Gal susitiksi besišypsančius paukščius,

su jais ramiai pasikalbėsi.

O aš - nudirbsiu už tave kiekvieną darbą.

© Vilma V.

Pagalvojau, kad augalai visai kaip muzika - gali pripildyti sielą ir juos reikia išgirsti.

Kai pasiutęs vėjas

vaikosi debesis -

reikia saugotis, kad

po visur neišnešiotų minčių.

O svarbiausia - saugoti širdį.

Nes jei širdį nupūstų -

likčiau benamė.

© Vilma V.