Gyvenimas, kažkur suslapstęs,
neberanda palmių.
Pamiršo, kur padėjo žydrąją pakrantę,
sulankstęs ją su hamaku
ir gėrimo prabangiojo taure.

v.v.

Kai smėlis užpustys

balsus iš praeities,

o sutrupėjusios

vaikystės

duženas

nugludins laiko bangos-

ateis giedra tyla.

V.V. 

Jau pamiršau,

kaip atkerėt užmigusią princesę.

Kad ją pažadinusi pamatyčiau

blasktienom tekantį gyvenimą,

išgirsčiau skaidrųjuoką,

laimingą, besitaškantį

variniam ežere.

Aš taip jos pasiilgau...

v.v.

APIE APLANKYMUS

Kiekvieną rytą mus aplanko katinas,

toks nepriklausomas ir rimtas.

Sutinka būt pašertas ir paglostytas,

tiktai - jokiu būdu neprijaukintas.

Kas rytą pasisveikinęs patyli,

visus nužvelgęs gudriai nusišypso.

Sutinka būt pažįstamas ir pakviestas,

tik neužeina - bijo būti priimtas.

V.V.

MIEGANČIAI PRINCESEI

Miegok ramiai ir nieko nebijok!

(Kadaise aš turėjau stebuklingų galių,

gal ir dabar tebeturiu):  

Einu pakviesiu skambančias žvaigždes,

kad saugotų tave

apklojusios ažūrine šviesa -

visai tokia, kaip tu.

Dar paprašysiu, kad tyla

negąsdintų, o saugotų

  dainuodama

 lopšinę apie meilę.

V.V.

Įsipainiojo
saulė
šerkšne.

V.V.

Ar dar tiki,
kad po žiemos išmindžiotais
minčių takeliais
pavasaris kadais sušalęs
vėl prisikels ir uždainuos?

V.V.