Atėjus rudeniui -

iśbluko trumpalaikės spalvos,

nurimo iśsigandę žodžiai,

pasiklydę mintys.

Atėjus rudeniui -

śalnos delnuos užsnūdo žemė,

dar spėjusi naujas pradžias

apsikabinti.

Vilma V.

LYJANT

Pradingo lietuje

laukan ištrūkęs rytas.

Ištirpo už lietaus užuolaidų

pasprukus praeitis.

Išnyko išsibarstę pažadai ir žmonės

Tik katinas, užsnūdęs

prie garuojančios kavos puodelio

 pasiliko.  

Vilma V.

PASIVAIKŠČIOJIMAI

Sutikau pažįstamą rudenį,

šokantį valsą lėtą.

Sutikau tokį šiltą lietų,

švelniai vakarą gludinantį.

Sutikau kantriai laukiančią tylą

giliam minčių užuteky.

Gal dar ką nors būčiau sutikus,

bet nusileido sutemos.

Vilma V. 

Kantriausi medžiai
(visai kaip žmonės)
naktį ir dieną
niekur nesitraukdami
vis laukia saulės!

Vilma V.