Pavasaris

tyčia

suvėlė medžius.

Nuotaikas, širdis

ir debesis.

Niekas nenori

šukuotis.

Ir nereikia -

nes  visiems taip

Gražiau.

.

© Vilma V.

Pavasarį

Su pumpurais

išsprogsta

be galo

nepažįstamas Dangus.

Aš nežinau,

ar spėsiu visą jį išvaikščiot.

Sutikt ir pasikviest Tave.

tarp pasiklydusių žvaigždžių

Kartu susėdus

Patylėti.  

Paskui -

kur nors visatos pakrašty.

sulaukt aušros.

Tik nežinau,

ar spėsiu.

© Vilma V.

Paukščiai ir debesys

papuošia Dangų.

Žuvys - puošia ežerus.

Visokios šakelės -

miškus.

Naktį puošia

tamsa.

Laukus - vėjas

ir lietūs.

Kelius - tie,

kas jais vaikšto.

Mes -

savo Pasaulį.

© Vilma V.

Visi

Pasaulio žmonės

audžia Gyvenimo juostą.

Margos jų gijos,

susipina ir nutrūksta.

Aš - viena

savo saloj.

Man reikia Tavo gijos,

nes tokios spalvos neturėjau.

O Tu galėsi

mano spalvą įausti.

©Vilma V.

Kopimas į kalnus

Žingsnis po žingsnio.

Nesidairant aplink,

kad nesutiktum

baimės žvilgsnio.

Retkarčais sustoti poilsio,

tik neilgai.

Numest kuprinę,

apsidžiaugti -

jau tiek pavyko!

Ir kopti vėl.

Sunkiausia -

pajutus po kojom ledą.

Labai atsargiai.

Nesustoti.

Čia jau buvai.

Atsimeni -

greitai galėsi

Pamatyti Žemę iš Dangaus.

O gal paukščiu pavirsi.

© Vilma V.

Radau žodžius susipynusius

į siūlų kamuolius,

iš kurių mezgu mezginius:

šalikus, skraistes, užtiesalus -

sau ir kitiems,

kad būtų šilčiau.

© Vilma V

Medžiai ir žolės

semia gyvybę iš pavasario.

Paukščiai - iš giedro dangaus.

Vabalėliai visokie -

iš žemės spalvų.

Žuvys - iš šviesos,

ištirpusios ežerų dugne.

Taip viskas auga ir žydi.

O žmogui kaip augti,

kai jis tarp

Dangaus ir Žemės?

© Vilma V

Lėtą vakarą

pavargęs vėjas

Pasislėps

savo oloje,

kad niekas jo nerastų.

Užsimerkęs

tūnos, kol dangus

nusisagstys žvaigždes,

Ir pabučiuos

aušrąi į kaktą.

Tuomet vėjas prisikels.

Sustojęs pievoje

suleis šaknis į žemę,

Ir augs.

Neskubink jo,

o kantriai lauk,

Kol vėjas

vėl pakils...

©Vilma V.

Ieškojimai

Noriu būti,  

todėl seku paskui savo muziką,

kai ji slepiasi

antrame namo aukšte

arba mano miesto skersgatvy,

kuriuo eidama

 šukė po šukės renku

 ir dėlioju save.

Uždarau duris,

kad grįžti nereikėtų.

Vis ieškau savo Dangaus.

Suradau savo tylą,

savo žemę ir savo pavėsį.  

Tuoj surinksiu visas spalvas

ir Būsiu.

© Vilma V.