PRIMINIMAS
Iśeidamas tik nepamirśk
truputį saulės įsidėti.
Kad temstant vakarui,
tarp skambančių kaip stiklas
aśarų lašų nepasiklystum,
kad vėjų išsklaidytą taką rastum.
P.S. Paliksiu trupinėlį saulės tau
lėkśtėj, ant virtuvės spintelės.

V.V.

Vyniodama laiką,
kaip siūlų kamuolį,
mezu gyvenimą.
Ar mezginys išeis
kaip tikėjausi?
Ar spėsiu.
Ar siūlų užteks.

V.V.

Susivėlęs pirmadienis
net nesisveikina -
snausdamas laukia
puodelio kavos.

Vilma V.

Po rudenio dangum
iśblukusi diena
vėl bando sustabdyti
kadaise pažinotą laiką.
O jis, dienos neprisiminęs,
pro nykstančius,
pavargusius pirśtus
kaip smėlio laikrodis
iśbėgti baigia.

V.V.

Atėjus rudeniui -

iśbluko trumpalaikės spalvos,

nurimo iśsigandę žodžiai,

pasiklydę mintys.

Atėjus rudeniui -

śalnos delnuos užsnūdo žemė,

dar spėjusi naujas pradžias

apsikabinti.

Vilma V.

LYJANT

Pradingo lietuje

laukan ištrūkęs rytas.

Ištirpo už lietaus užuolaidų

pasprukus praeitis.

Išnyko išsibarstę pažadai ir žmonės

Tik katinas, užsnūdęs

prie garuojančios kavos puodelio

 pasiliko.  

Vilma V.

PASIVAIKŠČIOJIMAI

Sutikau pažįstamą rudenį,

šokantį valsą lėtą.

Sutikau tokį šiltą lietų,

švelniai vakarą gludinantį.

Sutikau kantriai laukiančią tylą

giliam minčių užuteky.

Gal dar ką nors būčiau sutikus,

bet nusileido sutemos.

Vilma V. 

Kantriausi medžiai
(visai kaip žmonės)
naktį ir dieną
niekur nesitraukdami
vis laukia saulės!

Vilma V.

Ilgom eilėm sustoję dienos

Į begalinį vėrinį suvėrė

rudens išvaikščiotus takus,

žvaigždes išblukusias

ant vakaro apsiausto.

Ramybe apkabinančius namus.

Vilma V.

PAPRASTA IMPROVIZACIJA SEKMADIENIO PAMOKSLO TEMA

Kelias susikuria einant

Garsas girdisi tylint

Spalvos pražysta žiūrint

Grožis užauga mylint

P.S. iš viso pamokslo, sekmadienį gridėto šv. Ignoto bažnyčioj,

labiausiai įsiminė“kelias susikuria einant”. 

Ruduo trobon užeina,

rankas nusimazgojęs

išgirsta kaip šermukšniuos

išskridę paukščiai groja.

Su jais dainuoja lietūs

o smilkstantis ugniakuras

Dar tikisi netemstančios dienos,  

Bet leidžias rudeninis vakaras...

Vilma V.

Ar nebijai, 

kadvieną vakarą ruduo

po truputį Ištrynęs žalumą

nurengs šakas,

nurinks vaisius

o medžiai liks visai nuogi

kaip žmonės?

 

Vilma V.

NEPASTEBĖTAS RUDUO

Nepastebėtas sėlina ruduo.

Su verkiančių voratinklių rūkais,

Su obelų nepakeliama našta.

Su nuovargio tyla ir žilstančiais plaukais,

pakylančiais išskirsti paukščiais ir vaikais.

Nepastebėtas braunasi ruduo -

šiek tiek bauginantis,

Ir vis kitaip gražus.

Vilma V.

O vakarais

sustojus vasara

vis klauso pievų, skambančių žiogais.

Dar truputį basa po žolę sakė pasivaikščios.

Dar ežerus uždengs rūkais,

nuplaus lietum žvaigždes

ir jas palikus rudeniui,

Išeis.

Vilma V.

Akimirkos - pats tikriausias gyvenimo gėris. 
Pradėjau jas kolekcionuoti:
1. Visi miega, o mano kavos puodelis po vasaros dangum tik pradėtas - kol jį gersiu, nebus jokių rūpesčių. 
2. Prajuokina katė, visa savo esybe rodanti kaip nori į kiemą.
3. Išgirstu, kaip pieva skamba žiogais.
4.Kelionės pradžia.

Vasariniai žiogai
dainuoja apie tai,
kad pievos pasaulyje
šviesu - jokių rūpesčių
tik džiaugsmas gyventi.
Jei liksiu pievoj -
bus viskas gerai.
(Bent kol baigsis vasara).

Vilma V.

Sekioju vasarą.

Randu jos pėdsakus -

tai uogų pribarstyta,

tai pievoj pripėduota smilgų ir čiobrelių,

griaustiniai suslėpti debesyse.

O paryčiais rasotoj pievoj

skambėti nenustojantys garsai ganyti.

Sekioju vasarą.

Gal, kai sutiksiu ją  

galėsime ramiai pasikalbėti?

Vilma V.

MEZGIMAS

Numegsiu kelią sau,

kurio mama nenumezgė.

Numegsiu vėją, miegantį pavėsy.

Žinojimą ir džiaugsmo debesį

Dar - šiltą lietų nusimegzt norėsiu.

Po obelų šakom užmigusį laukimą

Sapnuojantį kažką, ko niekada nebus.

Dar nusimegsiu savo rudenį,

nudažantį gražiai ir plaukus, ir lapus.

Vilma V.

Niekada nežinai kur rasi džiaugsmą,

bežaidžiantį slėpynes:

tyloje ar šurmulyje,

kelio pradžioje

arba pabaigoje.

Jis mėgsta stebinti,

Pasislėpdamas ten,

kur nesitiki rasti.

Pavyzdžiui

vandeny virtų

ryžių dubenėlyje.

Vilma V.

DĖLIONĖS DĖLIOJIMAS

Prie lietaus tinka mėlynos palangės,

Prie vėjo - pieva pasišiaušusi,

Prie paslapties - tyla.

Prie šypsenos - saldumo debesys,

Prie murkiančios katės - pavakarys.

Prie ilgesio - labiausia tinka kelias,

O kelio pabaiga -  

Namai.

Vilma V.

ŠVENTINĖ VAKARIENĖ  

Draugiškai pasėdėjom su praeitim -

pasirinkimais ir prisiminimais.

Apsikabinome visi

ir susitaikę ėmėme

Gyvenimą toliau ragaut.

Visai skanu!

Vilma V.

PASIVAIKŠČIOJIMAS

Tarp saulės, vėjo ir vandens

beveik ramu, nes ilsisi pavargęs vėjas.

Beveik tylu, tik girdisi kaip debesys kvėpuoja.

Beveik nebeskauda pėdų, nes žolė užaugo.

Todėl taip gera pasivaikščiot.

Vilma V.

Vaikai vasaroja. Tobulas laikas sau. Galvoju  ramiai pasimėgausiu pusryčiais ir kava. Bet ne.

Jaučiu - manęs tyko. Laukia kol pramerksiu akis. Vos tik atsimerkiu išdainuoja priekaištingą MIAAAAAAUUUUU. Čia nepasiginčysi - pirmiausia pusryčiai katei. Pašeriu. Dabar jau tikiuosi ramiai kavos išgerti. Kur tau - jos katenybė papusryčiavo ir, dainuodama dramatiškąjį MIAAAAU, pageidauja į lauką. O po kelių minučių prašosi namo, nes lyja... 

Būtų gerai kokia vasaros stovykla katėms...

EITI PER DEBESIS

Visai nebaisu vaikščioti debesimis:

svarbu neklausyti nuolat kartojančių:

Tai labai sunku ir net neįmanoma.

Svarbu nesižvalgant aplinkui,

eiti ir nesustoti.

 

Vilma V.

APIE PĖDSAKUS 

Eidama pastebėjau, kad

kelias visaip žmonių pripėduotas.

Kai pėdsakus tvarkingai sudėliojusi

atiduosiu juos pametusiems  -

nepasiklysiu.

 

Vilma V.

PASISVEIKINIMAI

Kiekvieną naują kartą

sveikinuosi su nežinomybėm.

Gal būt su jom susidraugausiu?

Vilma V.

RAKTININKO ATMINTINĖ

Sunkiausius debesis,

išblukusius sapnus ir tai,  

ko niekada nebuvo -

UŽRAKINTI!

O ATRAKINTI -

saule kvepianti rugsėjį,

naujus kelius

ir dar neatrastus pasaulius.

Labai svarbu nesumaišyti raktų,

NEUŽRAKINTI, ką reikėjo ATRAKINTI.

Vilma V.

MINTYS APIE GYVENIMĄ

©Vilma V.

*Gyvenimas iki pat pabaigos labai nenuobodus, nes visada pilnas dalykų, kuriuos patiriam ir išbandom pirmą kartą.

*Pavasarį iškyla dilema - darže ar Facebook'e ilgiau sėdėti!?

*Žmogus planuoja - Dievas juokiasi.

Būna žmogus planuoja - Dievas nesijuokia, o padeda.

*Širdį, kaip vaiką, turiu prižiūrėti.

Ypač sėdėdama už stiklo vitrinos.

Nes ji, pamiršusi ką man žadėjo,

vis bėga pasivaikščiot medžių žiedais.

O gal imsiu ją ir paleisiu!

*Vos tik išeinu į kiemą - pomidorai, braškės, ridikėliai ir visi kiti griebia ir nepaleidžia.

Visai nebeįmanoma ištrūkti.

*Vos tik nusprendžiu parašyti eilėraštį apie ką nors gražaus -

pvz. gėles, debesis ar poilsį - plastikinių langų tarpinės ir drenažo angos,  

šešiakampiai varžtai ir rankenėlės tyčia man trukdo!

*Laukiu lietaus,

kad nereikėtų laistyti minčių, gyvenimo ir daržo.

*Iš pat ankstyvo ryto

ir namas kniaukia,

ir katė.

*Visi mes sluoksniuoti, kartais net nežinom kiek.

*Pats įnoringiausias mūsų šeimos narys - namas.

Tai jam fasadą su palangėm tvarkyk, tai stogą, tai kaminus valyk, tai langus remontuok. O jis dar nori gražioj aplinkoj stovėti!

*Kažkodėl ta gyvenimo pilnatvė labai išsibarsčiusi - rankiok ją iš visur..

Pievą saulė pripėdavo - dabar žinosiu kur ją pagauti!

LOPŠINĖ

Su saule nusileido nebaigti darbai  

prie durų snaudžia susigrūdę mintys.

Ramiai užmigs vaikai ir katinai,

mamos suknelė senutėj spintoj.

Naktis tik nemiegos - budės,

Išskleidusi virš stogo skėtį,

kad krintančių žvaigždžių lašų

užmigus į namus nepribyrėtų.

Vilma V.

Laikas - senas fotografas.

Darydamas nuotraukas

net pats nežino,

kaip yra iš tikrųjų.

Po truputį ryškindamas

gyvenimo fotojuostas

pamato -

kas yra tikra.

Vilma V. 

Lietuvoj
lėtai
lyja
lauktas lietus.

Vilma V.

Kai vasaros saulėj

ištirpo visos mintys

ir prisiminimai,

kadais išvaikščioti keliai,

veidai kažkur matyti -

jau nebereikia nieko prisiminti.

Vėl galima gyvenimą

pradėt iš naujo.

Vilma V.