AŠ IR MANO KATĖ

Prie lango laukdama

baltumą vaiskų saugai, 

kad jo nepripėduotų svetimi.

Nors prijaukinta,

bet vis tiek laukinė - 

panašios mes su tavimi...

v.v.

Iš Pelkinio gyvenimo

Vilma Varkulevičienė

Turinys

I Apie sapnus

II Apie augintinį vardu Šuo

III Apie lapų dažymą

IV Apie takelius žiemą

V Murkiantys debesėliai

VI Pelkinis ir motorinės rogės

VII Apie languotas žemuoges

VIII Apie mintis

IX Apie permainas

X Stebuklingas skelbimas

I Apie sapnus

Miegoti ir sapnuoti – labai malonu. Sapnuose gali nueiti ir darbą, ir į parduotuvę, ir kambarius susitvarkyti.   Sapnuose viskas be jokio sunkumo, kad reikia keltis ir lipti iš lovos. Todėl  Pelkinis sugalvojo viską sukeisti vietomis – apsimesti, kad kai iš tikrųjų jis miega ir sapnuoja – reiškia nemiega. O kai nemiega – kad miega. Todėl nusprendė miegoti dienomis, o nemiegoti naktimis. Tikrai puikus planas, tik kaip bus su pavalgymu? Pelkinis buvo labai didelis smaguris, todėl  niekaip nesugalvojo, kaip jam pasisotinti – negi kas valgo miegodamas? „O gal užteks tik susapnuoti pilną lėkštę vištienos, keturias porcijas ledų, dubenį avižinių dribsnių, du puodelius kakavos ir stiklinę pomidorų sulčių ir būsiu sotus?“ – pagalvojo jis. Kad geriau sapnuotųsi viską dar nusipiešė ant popieriaus ir pasidėjo prie lovos. Kai tik užmigo iš karto susapnavo stalą nukrautą vaišėmis. Patenkintas puolė prie stalo ir pilna burną ėmė kimšti skanumynus. Tik bėda –  kiek beragavo ir kiek bekrovė į burną, alkis nemažėjo.

Vieną sapną dar gali pakentėti, bet kuo toliau tuo sunkiau: alkis vis labiau ir labiau kamavo. Kiek besapnavo skanumyų – niekaip nepasisotino. Kuo toliau tuo liūdniau darėsi – gerai pavalgyti Pelkiniui buvo už viską svarbiau, o alkis vis didėjo. Nieko nepadarysi – kadangi sapne niekaip nepavyko pavalgyti, Pelkinis nusprendė vėl gyventi kaip aksčiau: miegoti  naktį, o nemiegoti dieną, kad nereikėtų praleisti pusryčių, pietų ir vakarienės. Nes kas valgo miegodamas?

II Apie augintinį vardu Šuo

Pelkinis turėjo augintinį vardu Šuo. Iš tikrųjų tai buvo keista žuvis, kuri mokėjo murkti kaip koks katinas, mėgo ne tik plaukioti, bet ir pasivaikščioti, nes turėjo kojas. Tiesą pasakius Šuo galvojo, kad iš tiesu tai jis yra Pelkinio šeimininkas. Tik gaila, nemokėjo kalbėti ir negalėjo Pelkiniui apie tai pasakyti. „Nieko baisaus. Tegul Pelkinis mano, kad aš jo augintinis,“        - vis tiek  žinau, kaip viskas yra... O iš tikrųjų yra taip: Šuo, vieną vakarą pamatęs Pelkinį, snaudžiantį savo pelkėje, susirangė šalia jo ir murkdamas taip pat užsnūdo.

Pelkiniui labai patiko kaip Šuo murkia, todėl ryte jis jam įpylė dubenėlį pieno ir pasidalino savo pusryčiais. Nuo to laiko Šuo apsigyveno kartu su Pelkiniu. Augintinis visada miegodavo susirangęs prie Pelkinio kojų ir suprato kiekvieną jo žodį, tik pats pasakyti nemokėjo. Todėl kalbėjo tik Pelkinis, o Šuo tyliai sau murkdamas  galvojo protingas mintis. Taip jie kartu ir gyveno.

III Apie lapų dažymą

Pavasarį, vasarą, žiemą ir rudenį Pelkinis daug dirbdavo. Nes privalėjo viską aplinkui nuspalvinti: pavasarį - medžių lapus žaliai, vasarą – dar ir gėlių žiedų pripiešti, rudenį, visus lapus perdažyti geltonai ir raudonai, o žiemą – nuplovęs žalius ir kitokius dažus, viską nuspalvinti baltai.   

Kartais Pelkinis viską supainiodavo – ypač kai per ilgai žiūrėdavo televizorių ir po to ryte pramiegodavo.

Tuomet ant jau sužaliavusių lapų pripiešdavo balto sniego. Arba vasarą staiga nudažydavo medžius raudonai. Tačiau dėl to labai nesijaudindavo.  „Nieko tokio,“ – sakė jis. „Taip dar įdomiau.“

O augintinis Šuo tyliai murkdamas pritarė.

IV Apie takelius žiemą

Kai sninga visi valo takelius, tik Pelkinis neima kastuvo į rankas. Vieną kartą buvo paėmęs, bet kai nukasė pusę takelio, jam pasirodė, kad taip negražu. Nuo to karto Pelkinis takelių nekasa, o jo namelis stovi visas užpustytas. Laimė, kad Pelkinis turi Šunį, kuris moka nardyti ir po vandeniu, ir po sniegu. Be to Šuo moka atnešti laikraštį iš pašto dėžutės, net pieno iš parduotuvės. Todėl žiemą prie Pelkinio namelio veda daug posnieginių tunelių, kuriais  ten ir atgal bėgioja Pelkinio augintinis Šuo.

V Murkiantys debesėliai

Pelkiniui nebeprireikdavo  skėčio. Ne todėl, kad nebūdavo debesų. Priešingai – pastaruoju metu apsiniaukavo labai dažnai, net per dažnai. Vos tik daug debesėlių  susigrūsdavo į vieną didelį debesį, Pelkinis tuojau išsitraukdavo skėtį. Tik, labai keista - vietoj lietaus lašų barbenimo pasigirsdavo murkimas. Beveik toks pat kaip augintinio Šuns, tik truputį tylesnis. Pelkinis nustebęs dairydavosi į viršų ir ieškodavo murkiančio Šuns: „Gal jis slepiasi kur nors medyje, nes murkia tai iš viršaus.“

Bet geriau apsižvalgęs Pelkinis pastebėjo, kad Šuo, snausdamas po žemuogių lapais, kažką sapnuoja, o nuo jo alsavimo į dangų kyla murkiantys debesėliai.

„Man visai patinka tokie debesėliai,“ – tik kartais reikėtų ir tų paprastųjų, kad bent retkarčiais palytų.“

VI Pelkinis ir motorinės rogės

Žiemą Pelkinis mėgo pasivažinėti savo motorinėmis rogėmis. Šalia įsisodindavo Šunį, užvesdavo motorą ir abu lėkdavo pelkės ledu, net dulkėdavo. Šį rytą Pelkinis sumanė pasivažinėti: išsitraukęs roges norėjo užvesti motorą, bet rogės neužsivedė. Jis vis sukiojo ir sukiojo raktelį, o vietoj variklio burzgimo vis pasigirsdavo plonutis zyzimas. Pelkinis atidžiau pasižiūrėjo, ir tikrai – rogių akumuliatorius buvo taip sušalęs, kad tik zysti tegalėjo, o variklio užvesti – ne.

„Ką dabar daryti?“ – suglumo Pelkinis.\

„Reikėtų skurti laužą,“ – pagalvojo Šuo, tik negalėjo to pasakyti .

„Reikėtų kaip nors pasišildyti,“ – nusprendė Pelkinis.

Jis užkūrė laužą šalia rogių. Laužas smagiai liepsnojo, Pelkinis, Šuo, rogės ir akumuliatorius sušilo, motoras smagiai užsivedė.

Tą dieną jie visi džiaugsmingai važinėjo po pelkę motorinėmis rogėmis. 

VII Apie languotas žemuoges

Vasarą Pelkinis dažė mėlynes ir žemuoges. Tik nudažytos raudona arba mėlyna spalva jos būdavo valgomos. Pamirkęs teptuką mėlynuose arba raudonuose dažuose, jis kruopščiai nutepdavo neprinokusias uogas. Kartais perdažydavo ir antrą  kartą.

Vieną vakarą, kai Pelkinis ilsėjosi, Šuo irgi nusprendė pabandyti. „Languotos ir dryžuotos uogos būtų žymiai gražiau,“ – pamanė murklys. Todėl, kai Pelkinis nematė, visas mėlynes nudažė mėlynomis juostomis, o žemuoges – raudonais kvadratėliais.

Pelkinis,tai pastebėjęs šiek tiek nustebo,įdėmiau pažiūrėjus jam pasirodė visai gražu.

Tą vasarą miškas buvo pilnas languotų žemuogių ir dryžuotų mėlynių.

VIII Apie mintis

Keistas dalykas – kai Pelkinis būdavo gerai nusiteikęs ir galvodavo maždaug tokias mintis: „aš esu visai nieko vaikinas, net jei ir retkarčiais nepasiseka – nenusimenu ir nepasiduodu,“– visi jam šypsojosi ir mielai su juo  bendraudavo. O kai jis pradėdavo galvoti maždaug taip: „Esu visiškas nevykėlis, negražus ir niekam tikęs pelkių gyventojas,“- po truputį visi nustodavo sveikintis. Kuo ilgiau jis taip galvodavo, su juo net tik nebesisveikindavo, jo net nebepastebėdavo net augintinis Šuo.

„Kodėl,kai tik pradedu galvoti liūdnai, tampu tarsi nematomas? Negi tikrai parnykstu?“- mąstė Pelkinis. Jis nusprendė patikrinti. Atsistojęs prie veidrodžio pagalvojo: „Koks aš visai niekam tikęs.“ Tikrai – nuo tų minčių jo atvaizdas veidrodyje ėmė blukti. Bluko bluko, kol visai išnyko. Jo nebesimatė. „Todėl niekas su manim ir nesisveikina - nuo liūdnų minčių aš pasidarau nematomas.“

O tada ėmė galvoti kitaip: „Nesu aš niekam tikęs, o visai šaunus vaikinas.“ Nuo tokių minčių jo atvaizdas veidrodyje vėl atsirado, ėmė ryškėti ir net gražėti. „Viskas aišku - atrodau taip, kaip apie save galvoju.“ Nuo to laiko net ir šiek tiek paliūdėjęs Pelkinis viada pagalvodavo ką nors linksmo ir viltingo -  tam, kad nepranyktų.

IX Apie permainas

Pelkiniui viskas labai nusibodo: tie patys medžiai, tie patys takeliai, net sapnai kiekvieną naktį sapnuodavosi tokie patys.  „Nusibodo vis tas pats ir tas pats, o kad viskas imtų ir staiga pasikeistų – medžiai būtų kitokie, kiti takeliai ir vis kitokie sapnai...“ – svajojo Pelkinis. Šuniui pat viskas buvo nusibodę:ir takeliai, ir medžiai, ir tos pačios skruzdelės ant kelio, todėl išėjęs pasivaikščioti jis pasuko kitu keliu. O tada viskas pasikeitė: ir takelis buvo dar nevaikščiotas, ir  medžiai kitokie, net debesėliai skirtingi. O naktį sapnavosi vienas į kitą nepanaųūs sapna. Ir Pelkinis, ir Šuo vėl buvo laimingi. – jų nebekamavo nuobodulys.

X Stebuklingas skelbimas

Kartą atsitiko taip, kad Pelkinio pievelėje baigėsi žemuogės. Gerai pagalvojus taip nutikti negalėjo, nes žemuogių turėjo būti visą vasarą. Ir dabar jos augo, tik visos kažkodėl neraudonavo – buvo žalios. „Aš žinau,kodėl jos žalios – uogos neprinoksta todėl, kad Pelkinis jomis su niekuo nesidalina.“- truputį pagalvojęs suprato augintinis Šuo. Kadangi Šuo nemokėjo kalbėti – iš karto nusprendė veikti: susirado oranžinių dažų ir jais užrašė skelbimą: „Dovanojame žemuoges – eidami pro šalį,galite pasiskinti.“ Tomet, paėjėjęs į šalį, žiūrėjo, kas bus. O buvo taip: varlė, pamačiusi oranžinį skelbimą, nusiskynė vieną žemuogę – visos kitos uogos iš karto tapo rausvesnės.  

Paskui varlę bėgusi skruzdėlė taip pat pasivaišino – po to likusios uogos visai prinoko.

Nuo to karto oranžinis skelbimas -  „Dovanojame žemuoges – eidami pro šalį, galite pasiskinti,“ liko stovėti Pelkinio pievelėje.Žemuogės be perstojo smagiai raudonavo, o kas norėjo, galėjo jų pasirinkti. Kartą Pelkinis skelbimą paslėpė – tuomet rauodnos žemuogės iš karto baigėsi.

„Šitas skelbimas – stebuklingas, nes žemuogės noksta tik tada, kai jis stovi mano pievelėje,“- pagalvojo Pelkinis.

Gyvenimas, kažkur suslapstęs,
neberanda palmių.
Pamiršo, kur padėjo žydrąją pakrantę,
sulankstęs ją su hamaku
ir gėrimo prabangiojo taure.

v.v.

Kai smėlis užpustys

balsus iš praeities,

o sutrupėjusios

vaikystės

duženas

nugludins laiko bangos-

ateis giedra tyla.

V.V. 

Jau pamiršau,

kaip atkerėt užmigusią princesę.

Kad ją pažadinusi pamatyčiau

blasktienom tekantį gyvenimą,

išgirsčiau skaidrųjuoką,

laimingą, besitaškantį

variniam ežere.

Aš taip jos pasiilgau...

v.v.

APIE APLANKYMUS

Kiekvieną rytą mus aplanko katinas,

toks nepriklausomas ir rimtas.

Sutinka būt pašertas ir paglostytas,

tiktai - jokiu būdu neprijaukintas.

Kas rytą pasisveikinęs patyli,

visus nužvelgęs gudriai nusišypso.

Sutinka būt pažįstamas ir pakviestas,

tik neužeina - bijo būti priimtas.

V.V.

MIEGANČIAI PRINCESEI

Miegok ramiai ir nieko nebijok!

(Kadaise aš turėjau stebuklingų galių,

gal ir dabar tebeturiu):  

Einu pakviesiu skambančias žvaigždes,

kad saugotų tave

apklojusios ažūrine šviesa -

visai tokia, kaip tu.

Dar paprašysiu, kad tyla

negąsdintų, o saugotų

  dainuodama

 lopšinę apie meilę.

V.V.